Berno konvencija dėl autorių teisių
1886 m., Šveicarijoje, Bernemeno kūriniai ir literatūra, buvo priimta konvencija, kurios pavadinimas buvo suteiktas kūrimo vietoje. Iš pradžių jos dalyvės dalyvavo tokios šalys kaip Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija, Belgija, Tunisas, Šveicarija ir Ispanija. Vėliau Berno konvencija pradėjo veikti kitose pasaulio šalyse, kurios prisijungė prie jos, o iki 2010 m. Jų skaičius jau buvo 164.
Rusija tapo partija 1995 metais su išlyga, kad šio dokumento poveikis netaikomas darbams, kurie yra jo teritorijoje viešai prieinami Rusijos Federacijos įsigaliojimo dieną.
Konvencija buvo keista kelis kartus: 1908 m 1928 m. Romoje, 1948 m. Briuselyje, 1967 m. Stokholme, 1971 m. Paryžiuje. Dalyvaujančių šalių vyriausybės pasiliko teisę sudaryti specialius susitarimus, suteikiančius autorius aukštesnio lygio apsaugą, negu numatytos konvencijos nuostatose.
1886 m. Berno konvencija grindžiama principais:
- nacionalinis gydymas. Kiekviena dalyvaujančioji šalis privalo suteikti kitų šalių piliečiams tokias pačias autorių teises kaip ir savo piliečiams. Procesas, susijęs su autorių teisių pažeidimu, atliekamas remiantis valstybės, kurios teritorijoje darbai naudojami, įstatymus;
- darbų apsaugos nepriklausomumas. Tai reiškia, kad tai atliekama neatsižvelgiant į tai, ar jie yra saugomi kitose šalyse. Išimtis gali būti ta, kad įstatymas numato nutraukti darbo, kurio terminas pasibaigė šalyje, kurioje buvo sukurtas kūrinys, apsaugos;
- automatiška intelektinės nuosavybės apsaugaturtas Berno konvencija numato, kad autorių teisių atsiradimas įvyksta be išankstinio formalumus (bet kokios paraiškos, registracija ir tt), automatiškai po pirmojo paskelbimo darbe ar jo įrašo į materialųjį forma;
- autoriaus prezumpcija. Tai reiškia, kad kūrėjas yra tas, kurio slapyvardis ar pavadinimas nurodytas ant viršelio, jei nėra priešingų įrodymų.
Berno autorių teisių konvencijaJi išplečia apsaugą šių meno, mokslo, literatūros, paskaitos, knygos, brošiūros, piešiniai, skulptūros, tapybos, architektūros, fotografijos, grafikos, šokių, muzikos, kinematografijos kūrinių darbų ir tt laikotarpio, kuriam ji buvo teikiama - autoriaus ir 50 gyvenime. metai po jo mirties.
Berno konvencijoje yra nuostata, kad padirbti produktai yra areštuojami bet kurioje iš Sąjungos šalių, kuriose teisėtai apsaugota darbo vieta.
Autoriams suteikiamos šios išimtinės teisės:
- muzikinių ir dramatiškų kūrinių publikai;
- viešajam literatūros skaitymui skaityti;
- vertimui;
- reprodukcijai (bet kokiu būdu ir forma);
- dėl viešojo transliavimo (radijo, televizijos);
- perduoti kinematografijai;
- dėl pakeitimo, išdėstymo, kitų pakeitimų.
Berno konvencija išliekavalstybės narės turi teisę savarankiškai nustatyti, kokiu mastu teisės aktai taikomi pramoniniam dizainui, pavyzdžiams, taikomosios dailės kūriniams ir jų apsaugos sąlygoms.
Taip pat dalyvaujančių šalių įstatymaiSpecialūs susitarimai tarp jų gali leisti meno ir literatūros kūrinių, kaip iliustracijų šviečiamojo pobūdžio televizijoje ir radijo programas, leidinių apie objektą naudotis "gerų manierų ir papročių."
Administracinės funkcijos, susijusios su Berno konvencijos nuostatų įgyvendinimu, priklauso Pasaulinei intelektinės nuosavybės organizacijai.
</ p>
